Kiaulytė (epideminis parotitas) – ūminė virusinė infekcinė liga, pažeidžianti įvairias liaukines struktūras. Pirmieji simptomai išryškėja po 2–3 savaičių nuo užsikrėtimo. Liga prasideda nežymiu karščiavimu bei vienos pusės paausio seilių liaukos patinimu, ligoniai skundžiasi galvos ir raumenų skausmais, bendru silpnumu. Neilgai trukus po pirmųjų simptomų gali sutinti ir kitos pusės seilių liaukos. Dėl pasikeitusios išvaizdos liga liaudiškai vadinama „kiaulyte“.

Nuo XX a. vidurio pradėjus skiepyti kiaulytės vakcina, sergamumas šia liga ženkliai sumažėjo, tačiau esant nepakankamoms skiepijimų apimtims tiek Amerikoje, tiek Europoje registruojami protrūkiai.

Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus, kuris kitus gali užkrėsti per kelias dienas iki simptomų atsiradimo, o labiausiai – per pirmąsias 4-5 ligos dienas. Infekcija nėra labai laki, tad užsikrėsti galima tik ilgiau pabendravus su sergančiuoju. Oro lašiniu būdu virusas patenka į organizmą per nosies bei burnos gleivines. Čia pasidauginusius virusus kraujas išnešioja po visą organizmą, taip jie patenka į seilių liaukas, kur toliau dauginasi. Kai susikaupia daug virusų, jie gali išplisti į kitas organizmo liaukas (pvz., kasą, lytines liaukas) ar nervinį audinį, sukeldami jų uždegimą.

Dažnos sudėtingos komplikacijos

Liga pavojinga, nes išplitę virusai gali sukelti rimtas komplikacijas. Dažniausia iš jų yra sėklidžių uždegimas vyrams, kuris išsivysto 20–30 proc. užsikrėtusiųjų, o moterims kiaušidžių uždegimas retesnis (5 proc.). Galvos smegenų dangalų uždegimas (meningitas), išsivysto 15 proc. atvejų, kurtumas, galvos smegenų, kasos uždegimas – dar rečiau. Duomenų apie padidėjusį apsigimimų pavojų nėščiajai susirgus kiaulyte nėra, tačiau dėl ligos galimi persileidimai ar priešlaikinis gimdymas.

Sumažėjus skiepijimų apimtims sergamumas išauga

Specifinio kiaulytės gydymo nėra. Pagrindinė profilaktikos priemonė – skiepijimas. Pastaruoju metu skiepijama kartu su tymų ir raudonukės vakcinomis, tai kombinuota tymų-kiaulytės-raudonukės (MMR) vakcina. Vakcinacija atliekama du kartus: 15 mėnesių ir 6–7 metų ar 12 metų vaikams, jei šie nebuvo skiepyti 6-7 m. amžiuje.

Pastebėta, jog vos sumažėjus skiepijimų nuo kiaulytės apimtims, sergamumas iškart išauga – net tose šalyse, kuriose medicininės priežiūros lygis labai aukštas, pvz., JAV 1985–1987 m.  protrūkio metu pasikeitė ir užsikrėtusiųjų amžiaus vidurkis – daugiausiai nukentėjo ne vaikai, o 15–19 m. amžiaus paaugliai. Medikai netruko aptikti sąsają tarp šios kiaulytės bangos ir masinės vakcinacijos apimčių sumažėjimo 1967–1977 m. Endeminiu laikotarpiu pastebėta, kad valstijose, kur į mokyklas vaikai būdavo priimami tik pasiskiepiję nuo kiaulytės, susirgusiųjų skaičius buvo dešimtadaliu mažesnis nei valstijose, kur tokio reikalavimo nebuvo.

Taigi, norint užkirsti kelią šios, kartais rimtų komplikacijų turinčios, infekcijos plitimui, būtina vaikus skiepyti pagal nacionalinį skiepų kalendorių.

Suaugusiųjų žmonių imunitetas kiaulytei būna labai įvairus ir priklauso nuo daugelio aplinkybių – amžiaus, masinio skiepijimo pradžios, natūraliai persirgtos ligos ir pan., todėl suaugusiųjų imuniteto statusą ir poreikį skiepytis gali padėti nustatyti šeimos gydytojas.