Virusinis hepatitas B (VHB) – daug rūpesčių kelianti virusinė infekcija, kuri pažeidžia kepenis ir gali sukelti ūminį ar lėtinį kepenų uždegimą. Ligai progresuojant vystosi kepenų cirozė ir / ar kepenų vėžys. Kasmet pasaulyje nuo šios infekcijos ir jos pasekmių miršta ~ 1 mln. žmonių. Skiepijantis hepatito B vakcina galima apsisaugoti nuo šio pavojingo susirgimo ir grėsmingų jo komplikacijų.

Hepatitu B susergama praėjus 2–6 mėnesiams po užsikrėtimo. Tačiau žmogus pavojingas kitiems tampa gerokai anksčiau nei pasireiškia ligos simptomai. Deja, kitus užkrėsti gali ir tie, kurie perserga besimptome ligos forma. Hepatito B virusas randamas beveik visuose sergančio ar virusą nešiojančio žmogaus skysčiuose: kraujyje, seilėse, motinos piene, prakaite, šlapime, spermoje, makšties išskyrose, ašarose ir kt. Visi nepasiskiepiję nuo VHB asmenys, gali užsikrėsti šiuo virusu. Užsikrėtimui reikšmingiausias viruso buvimas kraujyje, makšties sekrete ir spermoje.

Užkratas slypi kasdienėje aplinkoje

Hepatito B virusas ne žmogaus kūne gali išsilaikyti gyvybingas mažiausiai savaitę. Virusas greitai žūsta virinant, veikiant dezinfekcinėms medžiagoms, tačiau yra atsparus žemai temperatūrai. Ši infekcija lengvai plinta, kadangi užsikrėtimui pakanka labai nedidelio viruso kiekio.

Užsikrėsti galima nesteriliais instrumentais atliekant medicinines ar buitines procedūras, kurių metu pažeidžiama oda ar gleivinės (pvz.: darant tatuiruotes, veriant auskarus, leidžiant vaistus, naudojantis manikiūriniais reikmenimis ir kt.). Tokio užsikrėtimo riziką mažina vienkartinių instrumentų vartojimas, dezinfekavimo ir sterilizavimo reikalavimų laikymasis.

Anksčiau žmonės užsikrėsdavo po kraujo perpylimų, tačiau dabar yra griežti reikalavimai kraujo donorystei – donorų kraujas tiriamas dėl hepatito B, C, ŽIV infekcijos.

Paskutiniu metu pagrindiniai infekcijos rizikos veiksniai yra lytiniai santykiai ir intraveninių narkotikų vartojimas (naudojimasis užsikrėtusiųjų švirkštais). Užsikrėtimo lytiniu keliu riziką lemia lytinių partnerių skaičius, persirgtos venerinės ligos ir kt.

Nėščia moteris gali užkrėsti naujagimį dažniausiai gimdymo metu, rečiau vaisius užkrečiamas nėštumo metu. Todėl labai svarbu naujagimius paskiepyti hepatito B vakcina, kad apsaugotume juos nuo VHB išsivystymo po gimimo kuo greičiau.

Pasekmės gali būti sunkios

Liga dažniausiai prasideda palaipsniui. Simptomai paprastai būna nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų: nedidelė temperatūra, silpnumas, galvos skausmai, blogas apetitas, pykinimas, vėmimas, diskomforto pojūtis, maudimas po šonkaulių lanku, rečiau – sąnarių skausmai ar bėrimas odoje. Vėliau patamsėja šlapimas, pašviesėja išmatos. Išsivysto gelta, trunkanti 2-4 savaites. Savijauta nepagerėja, vargina pykinimas, silpnumas, odos niežulys. Pasveikstama per 4 – 12 savaičių.

Deja, kartais po simptomais pasireiškusios ar net besimptomės ūminės hepatito B infekcijos išsivysto lėtinis hepatitas. Ligoniai gali skųstis bendru silpnumu, blogu apetitu, pykinimu, odos niežuliu. Stebima įvairaus laipsnio gelta. Lėtinis hepatitas progresuoja į kepenų cirozę ir neretai yra kepenų vėžio priežastis.

Reta, tačiau labai pavojinga „žaibiška“ ligos forma. Simptomai labai greitai progresuoja, išryškėja gelta, sutrinka kraujo krešėjimas, pažeidžiama centrinė nervų sistema (simptomai progresuoja iki komos). Mirtingumas „žaibiškos“ formos atveju siekia net 90 proc.

Užsikrėtusiems vaikystėje gresia lėtinės kepenų ligos

Užsikrėtus hepatito B infekcija vaikystėje, o ypatingai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, iki 90 proc. atvejų pasireiškia lėtinė infekcija. Maždaug ketvirtadalis suaugusiųjų, kurie lėtine hepatito B forma užsikrėtė vaikystėje, vėliau miršta nuo kepenų vėžio arba kepenų cirozės. Todėl jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų svarbu apsaugoti mažylius nuo pavojingos infekcijos ir jos komplikacijų.

Pagal Lietuvoje galiojantį skiepijimų kalendorių rekomenduojamos  3 vakcinos dozės. Labai svarbu pirmąją dozę naujagimiui įskiepyti per 24 valandas nuo gimimo, nes Lietuvoje nėščiosios nėra tiriamos dėl hepatito B. Taip yra apsaugomi ir lėtiniu hepatitu B sergančių moterų naujagimiai.  Kitos dvi dozės skiriamos kūdikystėje – 1 ir 6 mėnesio amžiaus kūdikiams.

Jei vaikai nepaskiepyti pirmaisiais gyvenimo metais, vakcinacija rekomenduojama dvylikamečiams. Šiems vaikams taip pat kaip ir suaugusiems rekomenduojamos  trys dozės: antroji įskiepijama po mėnesio po pirmosios, o trečioji – po 6 mėnesių.

Hepatito B komplikacijų pavojus

Lėtinio hepatito B ar jo komplikacijų gydymas yra labai brangus. Kepenų cirozės atveju kartais atliekama kepenų persodinimo procedūra.

Nuo VHB išsivystęs kepenų vėžys dažniausiai baigiasi mirtimi, be to, dažnai išsivysto pačiame produktyviausiame suaugusio žmogaus amžiuje. Gydant chemoterapija ir chirurginėmis procedūromis, kai kurių pacientų gyvenimą galima pratęsti keleriais metais, kiti miršta per kelis mėnesiuz nuo diagnozės.

Skiepai nuo hepatito B gali netiesiogiai apsaugoti nuo kepenų vėžio, kurio priežastis – VHB. Skiepai ypatingai rekomenduojami ne tik vaikams bet ir kitoms rizikos grupėms priklausantiems asmenims:

  • Sveikatos apsaugos darbuotojams,
  • Kontaktuojantiems šeimoje su HBV nešiotoju ar jų lytiniams partneriams,
  • Asmenims, turintiems daug lytinių partnerių,
  • Homoseksualios orientacijos žmonėms,
  • Vartojantiems intraveninius narkotikus,
  • Dializuojamiems ligoniams,
  • Diabetu sergantiems žmonėms
  • Sergantiems hemofilija ar kitomis ligomis, kai gydoma kraujo preparatais
  • Vykstantiems į didelio endemiškumo regionus ir kt.

Poekspozicinei profilaktikai rekomenduojama skubi vakcinacija ir hepatito B imunoglobulino skyrimas. Dažniausiai tokia profilaktika reikalinga medicinos darbuotojams, kurie susižeidžia teikdami pagalbą HBV infekuotiems asmenims.