Difterija – ūminė infekcinė liga, dažniausiai pažeidžianti kvėpavimo takus, galinti sukelti gyvybei pavojingas komplikacijas arba net baigtis mirtimi. Šią ligą sukelia bakterijos, išskiriančios stiprų nuodą – toksiną.

Susirgti difterija gali bet kuris nepaskiepytas vaikas ar suaugęs žmogus. Užsikrėsti galima nuo sergančiojo ar bakterijų nešiotojo, kuris nejaučia jokių ligos simptomų. Ligos sukėlėjai plinta per orą sklindančius lašelius, į aplinką patenka kosint ar čiaudint.

Difterijos požymiai pasireiškia per 2–7 dienas nuo užsikrėtimo. Stiprų nuodą gaminančios lazdelės dažniausiai pažeidžia nosį, ryklę, tonziles ar gerklas. Šios sritys pasidengia pilkšvai balkšvu apnašu (fibrininėmis plėvelėmis). Simptomai labai įvairūs. Dažniausiai tai gerklės skausmas, ypač ryjant, karščiavimas, bendras negalavimas. Sunkesniais atvejais jaučiamas didelis bendras silpnumas, pykinimas ar vėmimas, ligoniui sklinda nemalonus kvapas iš burnos, padidėja kaklo limfmazgiai, patinsta kaklas. Ligai pažeidus gerklas, atsiranda kosulys, pasikeičia ar išnyksta balsas. Ligai progresuojant, tampa sunku įkvėpti, gali net sustoti kvėpavimas. Tada ligonis praranda sąmonę, prasideda traukuliai. Difterija gali baigtis mirtimi.

Toksinai, patekę į kraują ir išplitę po organizmą, gali pažeisti įvairius organus, dažniausiai – širdį, inkstus ar nervų sistemą. Viena pavojingiausių difterijos komplikacijų yra  toksinis širdies raumens pažeidimas, kuris gali lemti staigią mirtį. Inkstų pažeidimas gali komplikuotis inkstų nepakankamumu. Dėl toksinio periferinių nervų pažeidimo galimi įvairūs paralyžiai.

Difterijos atveju ypač svarbu kuo anksčiau pastebėti ligą, nes laiku skirtas gydymas lems, ar pavyks išvengti sunkių komplikacijų ar net mirties. Žmonės, kurie kontaktavo su sergančiu asmeniu, stebimi savaitę, jiems profilaktiškai gali būti skiriami antibiotikai.

Skiepai būtini kas dešimt metų

Saugiausiai galima jaustis tik tose bendruomenėse, kur paskiepyta absoliuti dauguma gyventojų.

Pagal Lietuvos skiepų kalendorių skiepijami 2, 4, 6 mėnesių kūdikiai, vėliau 1,5 metų, 6–7 metų ir 15–16 metų amžiaus vaikai. Vaikystėje gautų skiepų nuo difterijos nepakanka. Žmogui suaugus skiepus reikia kartoti kas dešimt metų, kitaip imunitetas vėl susilpnės ir nebeapsaugos nuo galimo susirgimo. Belieka apgailestauti, kad ne kiekvieną asmenį šeimos gydytojas apie tai įspėja.