Kokliušas

Kokliušas – greitai ir itin lengvai oro lašiniu būdu plintanti infekcinė liga,  pažeidžianti kvėpavimo takus. Ligoniui kosint ar čiaudint kokliušą sukeliančios bakterijos patenka į aplinką, tuomet su įkvepiamu oru patenka į kito žmogaus  kvėpavimo takus. Didžiausias pavojus užkrėsti kitus yra per pirmąsias ligos savaites.

Ši liga pavojingiausia mažamečiams, ypač kūdikiams pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, kurie dažniausiai užsikrečia nuo suaugusiųjų. Todėl norint apsaugoti mažylius nuo kokliušo rekomenduojami skiepai visiems su jais bendraujantiems suaugusiems.

Pirmieji požymiai primena peršalimą: nedidelė temperatūra, sloga, kosulys. Vėliau po 1 ‒ 2 savaičių kosulys pradeda kartotis priepuoliais: vaikai daug kartų kosi, tada triukšmingai įkvepia ir vėl pradeda kosėti. Priepuoliai gali baigtis vėmimu. Ši ligos stadija gali tęstis 2 – 4 savaites. Ligai progresuojant kosulio priepuoliai dažnėja, sunkėja, ligoniai jaučiasi labai pavargę, išsekę.

Pradėjus sveikti, priepuoliai retėja ir lengvėja, tampa lengviau atsikosėti.

Labiausiai kankinasi kūdikiai

Kokliušas ypač pavojingas kūdikiams. Jie gali sirgti sunkiomis ligos formomis. Kosulio priepuoliai gali pasibaigti ne tik vėmimu, bet ir traukuliais ar  kvėpavimo sustojimu. Dėl deguonies trūkumo organizmui gali būti pažeidžiamos smegenys. Kita pavojinga kokliušo komplikacija ‒ sunkus plaučių uždegimas su plaučių audinio subliuškimu.

Vakcina rekomenduojama ir vaikams, ir suaugusiesiems

Pasaulio praktika rodo, kad kokliušo vakcina labai efektyviai padeda sumažinti sergamumą šia liga bei pažaboti jos komplikacijas.

Lietuvoje vaikai  skiepijami kombinuota difterijos-stabligėskokliušo vakcina. Nuo 2007 m. mūsų šalyje taikoma visiškai saugi neląstelinė kokliušo vakcina. Pirmaisiais gyvenimo metais (nuo 2 mėnesių amžiaus) rekomenduojama įskiepyti 3 vakcinos dozes, o sustiprinamosios dozės skiepijamos antraisiais gyvenimo metais ir prieš mokyklą (6-7 m. amžiuje).

Kadangi vaikai dažniausiai užsikrečia nuo suaugusiųjų, rekomenduojama skiepyti ir suaugusius kas 10 metų suaugusiųjų tipo vakcina. Ypač svarbu pasiskiepyti tiems, kurie bendrauja su naujagimiais ar planuoja turėti vaikų.

Kiaulytė

Kiaulytė (epideminis parotitas) – ūminė virusinė infekcinė liga, pažeidžianti įvairias liaukines struktūras. Pirmieji simptomai išryškėja po 2–3 savaičių nuo užsikrėtimo. Liga prasideda nežymiu karščiavimu bei vienos pusės paausio seilių liaukos patinimu, ligoniai skundžiasi galvos ir raumenų skausmais, bendru silpnumu. Neilgai trukus po pirmųjų simptomų gali sutinti ir kitos pusės seilių liaukos. Dėl pasikeitusios išvaizdos liga liaudiškai vadinama „kiaulyte“.

Nuo XX a. vidurio pradėjus skiepyti kiaulytės vakcina, sergamumas šia liga ženkliai sumažėjo, tačiau esant nepakankamoms skiepijimų apimtims tiek Amerikoje, tiek Europoje registruojami protrūkiai.

Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus, kuris kitus gali užkrėsti per kelias dienas iki simptomų atsiradimo, o labiausiai – per pirmąsias 4-5 ligos dienas. Infekcija nėra labai laki, tad užsikrėsti galima tik ilgiau pabendravus su sergančiuoju. Oro lašiniu būdu virusas patenka į organizmą per nosies bei burnos gleivines. Čia pasidauginusius virusus kraujas išnešioja po visą organizmą, taip jie patenka į seilių liaukas, kur toliau dauginasi. Kai susikaupia daug virusų, jie gali išplisti į kitas organizmo liaukas (pvz., kasą, lytines liaukas) ar nervinį audinį, sukeldami jų uždegimą.

Dažnos sudėtingos komplikacijos

Liga pavojinga, nes išplitę virusai gali sukelti rimtas komplikacijas. Dažniausia iš jų yra sėklidžių uždegimas vyrams, kuris išsivysto 20–30 proc. užsikrėtusiųjų, o moterims kiaušidžių uždegimas retesnis (5 proc.). Galvos smegenų dangalų uždegimas (meningitas), išsivysto 15 proc. atvejų, kurtumas, galvos smegenų, kasos uždegimas – dar rečiau. Duomenų apie padidėjusį apsigimimų pavojų nėščiajai susirgus kiaulyte nėra, tačiau dėl ligos galimi persileidimai ar priešlaikinis gimdymas.

Sumažėjus skiepijimų apimtims sergamumas išauga

Specifinio kiaulytės gydymo nėra. Pagrindinė profilaktikos priemonė – skiepijimas. Pastaruoju metu skiepijama kartu su tymų ir raudonukės vakcinomis, tai kombinuota tymų-kiaulytės-raudonukės (MMR) vakcina. Vakcinacija atliekama du kartus: 15 mėnesių ir 6–7 metų ar 12 metų vaikams, jei šie nebuvo skiepyti 6-7 m. amžiuje.

Pastebėta, jog vos sumažėjus skiepijimų nuo kiaulytės apimtims, sergamumas iškart išauga – net tose šalyse, kuriose medicininės priežiūros lygis labai aukštas, pvz., JAV 1985–1987 m.  protrūkio metu pasikeitė ir užsikrėtusiųjų amžiaus vidurkis – daugiausiai nukentėjo ne vaikai, o 15–19 m. amžiaus paaugliai. Medikai netruko aptikti sąsają tarp šios kiaulytės bangos ir masinės vakcinacijos apimčių sumažėjimo 1967–1977 m. Endeminiu laikotarpiu pastebėta, kad valstijose, kur į mokyklas vaikai būdavo priimami tik pasiskiepiję nuo kiaulytės, susirgusiųjų skaičius buvo dešimtadaliu mažesnis nei valstijose, kur tokio reikalavimo nebuvo.

Taigi, norint užkirsti kelią šios, kartais rimtų komplikacijų turinčios, infekcijos plitimui, būtina vaikus skiepyti pagal nacionalinį skiepų kalendorių.

Suaugusiųjų žmonių imunitetas kiaulytei būna labai įvairus ir priklauso nuo daugelio aplinkybių – amžiaus, masinio skiepijimo pradžios, natūraliai persirgtos ligos ir pan., todėl suaugusiųjų imuniteto statusą ir poreikį skiepytis gali padėti nustatyti šeimos gydytojas.

Japoniškasis encefalitas

Japoniškasis encefalitas (JE) – ūminė virusinė uodų platinama liga, pažeidžianti nervų sistemą. Tai dažniausiai pasaulyje registruojamas virusinis encefalitas (galvos smegenų uždegimas).

Sukėlėjus platinantys uodai daugiausia gyvena Azijoje, jie veisiasi ryžių laukuose, tvenkiniuose ir kt. Dažniausiai serga jauni žmonės, dirbantys pelkėtose vietovėse, neretai suserga 2–10 metų vaikai. Ligai būdingas sezoniškumas, susijęs su uodų aktyvumo periodais.

Lietuvoje JE virusus platinančių vabzdžių nėra, tad didžiausia tikimybė užsikrėsti japoniškuoju encefalitu kyla keliaujant po Aziją: Kiniją, Korėją, Japoniją, Tailandą, Vietnamą, Indiją ir kitas šalis. Kartu keliaujantiems vaikams virusas pavojingesnis, vaikų mirštamumas taip pat didesnis negu suaugusiųjų. Dėl to prieš kelionę į šias šalis svarbu žinoti, jog galima apsisaugoti skiepijantis JE vakcina.

Užsikrėtus pirmųjų simptomų ilgai laukti netenka – jie pasireiškia vėliausiai per dvi savaites. Nors dažnai liga praeina nepastebėta, ūminiais JE atvejais kyla aukšta temperatūra, pradeda skaudėti galvą, raumenis, galimas pykinimas, vėmimas, viduriavimas, bendras silpnumas. Ligai progresuojant gali atsirasti kaklo raumenų sustingimas, rankų drebėjimas, traukuliai, galūnių paralyžius ir net sąmonės sutrikimai. Persirgus galimi sunkūs ilgalaikiai liekamieji reiškiniai, pvz., kurtumas, paralyžius.

Ligos gydymas yra tik simptominis. Skiriama detoksikacinių tirpalų, vaistų nuo traukulių. Antrinės infekcijos profilaktikai rekomenduojami antibiotikai.

Keliautojams rekomenduojami skiepai

Norint apsisaugoti nuo šios ligos naudojamos profilaktinės priemonės: skiepai (inaktyvinta ląstelių kultūros vakcina), uodus atbaidantys repelentai ir apsauginiai tinkleliai ant namų langų. Be to, rekomenduojama naikinti uodus ir jų lervas atviruose vandens telkiniuose, ypač kur yra stovinčio vandens telkinių.

Lietuviams keliaujantiems į Azijos šalis skiepai nuo japoniškojo encefalito rekomenduojami priklausomai nuo sezono, kelionės pobūdžio, trukmės, todėl susiruošę į kelionę patys turite įvertinti galimą riziką užsikrėsti. Tai padaryti bus lengviau pasikonsultavus su užkrečiamųjų ligų specialistu ar šeimos gydytoju.

Efektyviai apsaugai reikia dviejų vakcinos dozių, įskiepijamų mėnesio laikotarpyje. Paskutinę dozę svarbu gauti ne vėliau kaip 10 dienų prieš kelionę.

Hepatitas B

Virusinis hepatitas B (VHB) – daug rūpesčių kelianti virusinė infekcija, kuri pažeidžia kepenis ir gali sukelti ūminį ar lėtinį kepenų uždegimą. Ligai progresuojant vystosi kepenų cirozė ir / ar kepenų vėžys. Kasmet pasaulyje nuo šios infekcijos ir jos pasekmių miršta ~ 1 mln. žmonių. Skiepijantis hepatito B vakcina galima apsisaugoti nuo šio pavojingo susirgimo ir grėsmingų jo komplikacijų.

Hepatitu B susergama praėjus 2–6 mėnesiams po užsikrėtimo. Tačiau žmogus pavojingas kitiems tampa gerokai anksčiau nei pasireiškia ligos simptomai. Deja, kitus užkrėsti gali ir tie, kurie perserga besimptome ligos forma. Hepatito B virusas randamas beveik visuose sergančio ar virusą nešiojančio žmogaus skysčiuose: kraujyje, seilėse, motinos piene, prakaite, šlapime, spermoje, makšties išskyrose, ašarose ir kt. Visi nepasiskiepiję nuo VHB asmenys, gali užsikrėsti šiuo virusu. Užsikrėtimui reikšmingiausias viruso buvimas kraujyje, makšties sekrete ir spermoje.

Užkratas slypi kasdienėje aplinkoje

Hepatito B virusas ne žmogaus kūne gali išsilaikyti gyvybingas mažiausiai savaitę. Virusas greitai žūsta virinant, veikiant dezinfekcinėms medžiagoms, tačiau yra atsparus žemai temperatūrai. Ši infekcija lengvai plinta, kadangi užsikrėtimui pakanka labai nedidelio viruso kiekio.

Užsikrėsti galima nesteriliais instrumentais atliekant medicinines ar buitines procedūras, kurių metu pažeidžiama oda ar gleivinės (pvz.: darant tatuiruotes, veriant auskarus, leidžiant vaistus, naudojantis manikiūriniais reikmenimis ir kt.). Tokio užsikrėtimo riziką mažina vienkartinių instrumentų vartojimas, dezinfekavimo ir sterilizavimo reikalavimų laikymasis.

Anksčiau žmonės užsikrėsdavo po kraujo perpylimų, tačiau dabar yra griežti reikalavimai kraujo donorystei – donorų kraujas tiriamas dėl hepatito B, C, ŽIV infekcijos.

Paskutiniu metu pagrindiniai infekcijos rizikos veiksniai yra lytiniai santykiai ir intraveninių narkotikų vartojimas (naudojimasis užsikrėtusiųjų švirkštais). Užsikrėtimo lytiniu keliu riziką lemia lytinių partnerių skaičius, persirgtos venerinės ligos ir kt.

Nėščia moteris gali užkrėsti naujagimį dažniausiai gimdymo metu, rečiau vaisius užkrečiamas nėštumo metu. Todėl labai svarbu naujagimius paskiepyti hepatito B vakcina, kad apsaugotume juos nuo VHB išsivystymo po gimimo kuo greičiau.

Pasekmės gali būti sunkios

Liga dažniausiai prasideda palaipsniui. Simptomai paprastai būna nespecifiniai, juos sunku atskirti nuo kitų ligų: nedidelė temperatūra, silpnumas, galvos skausmai, blogas apetitas, pykinimas, vėmimas, diskomforto pojūtis, maudimas po šonkaulių lanku, rečiau – sąnarių skausmai ar bėrimas odoje. Vėliau patamsėja šlapimas, pašviesėja išmatos. Išsivysto gelta, trunkanti 2-4 savaites. Savijauta nepagerėja, vargina pykinimas, silpnumas, odos niežulys. Pasveikstama per 4 – 12 savaičių.

Deja, kartais po simptomais pasireiškusios ar net besimptomės ūminės hepatito B infekcijos išsivysto lėtinis hepatitas. Ligoniai gali skųstis bendru silpnumu, blogu apetitu, pykinimu, odos niežuliu. Stebima įvairaus laipsnio gelta. Lėtinis hepatitas progresuoja į kepenų cirozę ir neretai yra kepenų vėžio priežastis.

Reta, tačiau labai pavojinga „žaibiška“ ligos forma. Simptomai labai greitai progresuoja, išryškėja gelta, sutrinka kraujo krešėjimas, pažeidžiama centrinė nervų sistema (simptomai progresuoja iki komos). Mirtingumas „žaibiškos“ formos atveju siekia net 90 proc.

Užsikrėtusiems vaikystėje gresia lėtinės kepenų ligos

Užsikrėtus hepatito B infekcija vaikystėje, o ypatingai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, iki 90 proc. atvejų pasireiškia lėtinė infekcija. Maždaug ketvirtadalis suaugusiųjų, kurie lėtine hepatito B forma užsikrėtė vaikystėje, vėliau miršta nuo kepenų vėžio arba kepenų cirozės. Todėl jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų svarbu apsaugoti mažylius nuo pavojingos infekcijos ir jos komplikacijų.

Pagal Lietuvoje galiojantį skiepijimų kalendorių rekomenduojamos  3 vakcinos dozės. Labai svarbu pirmąją dozę naujagimiui įskiepyti per 24 valandas nuo gimimo, nes Lietuvoje nėščiosios nėra tiriamos dėl hepatito B. Taip yra apsaugomi ir lėtiniu hepatitu B sergančių moterų naujagimiai.  Kitos dvi dozės skiriamos kūdikystėje – 1 ir 6 mėnesio amžiaus kūdikiams.

Jei vaikai nepaskiepyti pirmaisiais gyvenimo metais, vakcinacija rekomenduojama dvylikamečiams. Šiems vaikams taip pat kaip ir suaugusiems rekomenduojamos  trys dozės: antroji įskiepijama po mėnesio po pirmosios, o trečioji – po 6 mėnesių.

Hepatito B komplikacijų pavojus

Lėtinio hepatito B ar jo komplikacijų gydymas yra labai brangus. Kepenų cirozės atveju kartais atliekama kepenų persodinimo procedūra.

Nuo VHB išsivystęs kepenų vėžys dažniausiai baigiasi mirtimi, be to, dažnai išsivysto pačiame produktyviausiame suaugusio žmogaus amžiuje. Gydant chemoterapija ir chirurginėmis procedūromis, kai kurių pacientų gyvenimą galima pratęsti keleriais metais, kiti miršta per kelis mėnesiuz nuo diagnozės.

Skiepai nuo hepatito B gali netiesiogiai apsaugoti nuo kepenų vėžio, kurio priežastis – VHB. Skiepai ypatingai rekomenduojami ne tik vaikams bet ir kitoms rizikos grupėms priklausantiems asmenims:

  • Sveikatos apsaugos darbuotojams,
  • Kontaktuojantiems šeimoje su HBV nešiotoju ar jų lytiniams partneriams,
  • Asmenims, turintiems daug lytinių partnerių,
  • Homoseksualios orientacijos žmonėms,
  • Vartojantiems intraveninius narkotikus,
  • Dializuojamiems ligoniams,
  • Diabetu sergantiems žmonėms
  • Sergantiems hemofilija ar kitomis ligomis, kai gydoma kraujo preparatais
  • Vykstantiems į didelio endemiškumo regionus ir kt.

Poekspozicinei profilaktikai rekomenduojama skubi vakcinacija ir hepatito B imunoglobulino skyrimas. Dažniausiai tokia profilaktika reikalinga medicinos darbuotojams, kurie susižeidžia teikdami pagalbą HBV infekuotiems asmenims.

Hepatitas A

Virusinis hepatitas A (VH-A) – kepenis pažeidžianti virusinė liga. Be hepatito A viruso kepenis gali pažeisti ir kiti hepatito B, C, D, E, G virusai, paprastosios pūslelinės, juostinės pūslelinės, Epšteino ir Baro, citomegalo virusai ir kt. Kol kas apsisaugoti galima tik nuo kelių virusinio hepatito sukėlėjų, kadangi skiepai sukurti tik prieš virusinį hepatitą A ir B.

Ligos simptomai gali pasireikšti po kelių savaičių ar po mėnesio nuo užsikrėtimo. Pradžia panaši į gripo, pasireiškia karščiavimu, silpnumu, galvos skausmu, kartais sloga, kosuliu. Po kelių dienų temperatūra sunormalėja, tačiau išryškėja virškinimo sistemos sutrikimo požymiai: sumažėjęs ar išnykęs apetitas, pykinimas, vėmimas, stiprūs, kartais priepuoliniai pilvo skausmai. Vėliau patamsėja šlapimas, pašviesėja išmatos. Po kelių dienų pagelsta akys, o vėliau – ir oda. Geltos periodas gali trukti kelias savaites, jo metu kiti simptomai išnyksta, tik dar gali išlikti silpnumas, pablogėjęs apetitas.

Dažniau serga vaikai, tačiau suaugę serga sunkesne forma. Daugumai mažamečių infekcija gali nesukelti simptomų, tačiau suaugusiems dažnesnė geltinė forma. Nors ir retai, tačiau susirgus hepatitu A gali būti užsitęsusi gelta, pasikartojantis hepatitas ar labai sunki „žaibiška“ ligos forma. Deja, specifinio gydymo nėra.

Pakanka minimalios viruso dozės

VH-A serga tik žmonės. Aplinkiniams užsikrėtęs asmuo pavojingiausias likus apie 10–14 dienų iki simptomų atsiradimo, o išryškėjus geltai virusų išskiriama žymiai mažiau, tad ir pavojus aplinkiniams sumažėja. Iš užsikrėtusiojo ligos sukėlėjas į aplinką patenka su išmatomis. Toliau VH-A virusas plinta įvairiais būdais: per vandenį, maistą, nešvarias rankas ir panašiai. Nepasiskiepijęs žmogus gali susirgti jei į burną patenka net ir labai nedidelis viruso kiekis.

Užsikrėsti galima visur

Galimi ligos protrūkiai vaikų kolektyvuose, nes vaikų higieniniai įgūdžiai dar nepakankamai susiformavę, Taip pat galima užsikrėsti besimaudant ežere ar kituose nedideliuose vandens telkiniuose.

Nepakankamai termiškai apdoroti maisto produktai, ypač jūros gėrybės (įvairūs moliuskai, krabai ir kt.) yra  svarbūs užkrato perdavimo veiksniai. Aprašyti ir kiti plitimo būdai, kai žmonės užsikrėtė per gėrimams atšaldyti vartotą ledą, pagamintą iš nevirinto vandens, ar per ledus.

Pastaraisiais metais sergamumas VH-A Lietuvoje sumažėjęs, tačiau infekcija paplitusi visame pasaulyje. Dėl to ypatingai atsargūs turi būti keliautojai, vykstantys į šalis, kuriose yra didelis sergamumas – Afrikos, Centrinės ir Pietų Amerikos, kai kurias Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos valstybes.

Apsaugo higiena ir skiepai

Hepatito A virusas plinta per nešvarias rankas. Norint išvengti šios ligos, labai svarbu laikytis asmens higienos, maisto gamybos sanitarinių reikalavimų ir rūpintis geriamo vandens kokybe.

Viena efektyviausių infekcijos kontrolės priemonių yra vakcinacija, užtikrinanti individualią apsaugą. Ji ypač aktuali išsivysčiusių šalių gyventojams, vykstantiems į mažiau išsivysčiusias šalis, kur  blogos sanitarinės sąlygos ar nėra galimybių vartoti tik saugų geriamąjį vandenį.

Paradoksalu, tačiau Lietuvoje sumažėjus sergančiųjų VH-A, padidėjo imlios visuomenės dalis, tad susidaro palankios sąlygos infekcijos protrūkiams. Dėl šios priežasties sustiprėja vakcinos reikšmė.

VH-A skiepijimui naudojama inaktyvinta (negyva) VH-A viruso vakcina. Jau po pirmos vakcinos dozės po 4 savaičių 95-100 proc. vaikų ir suaugusių atsiranda apsauginiai antikūnų titrai, tačiau ilgalaikiam imunitetui užtikrinti rekomenduojama įskiepyti dvi vakcinos dozes.

Lietuvoje VH-A vakcina nėra kompensuojama valstybės lėšomis.

Rekomenduojama skiepyti(s):

  • vaikus, prieš pradedant lankyti vaikų kolektyvą (darželį ar mokyklą);
  • keliautojams, vykstantiems į šalis, kur sergamumas VH-A dar gana didelis: šilto klimato pajūrio šalyse, tropiniuose kraštuose (Afrika, Azija, Viduržemio jūros regionas, Viduriniai rytai, Vidurio ir Pietų Amerika). Rizika užsikrėsti šia liga didėja, ilgėjant buvimo šiuose regionuose trukmei;
  • kariškiams, vykstantiems į endeminius regionus arba vietoves, kur neįmanoma laikytis įprastų higienos standartų;
  • asmenims, kuriems hepatito A grėsmė gali būti susijusi su profesine rizika, ypač medicinos srityje dirbančiam personalui, maisto pramonės darbuotojams, vandentiekio darbuotojams;
  • asmenims, sergantiems lėtiniais hepatitais, ir pacientams, kuriems taikomos kraujo ar jo sudėtinių dalių perpylimo procedūros.

Kontaktavusiems su sergančiuoju VH-A taip pat rekomenduojama skubi vakcinacija. Tai svarbi priemonė ligos protrūkiams stabdyti dideliuose kolektyvuose, atskirose bendruomenėse.

Povakcininiai reiškiniai nesunkūs ir reti

VH-A vakcina gerai toleruojama. Povakcininiai reiškiniai reti, nesunkūs, greitai praeinantys. Dažniausia galima povakcininė reakcija – nedidelis paraudimas, patinimas  ar nežymus skausmingumas vakcinos įskiepijimo vietoje, kartais šiek tiek pakyla temperatūra. Alerginė reakcija vakcinos sudėtinėms dalims yra itin reta, maždaug vienas atvejis iš milijono įskiepytų dozių.

Haemophilus influenzae B

Hemophilus infulenzae B, arba Hib ‒ bakterinė infekcija, paplitusi visame pasaulyje, galinti sukelti sunkias gyvybei grėsmingas ligas – epiglotitą (antgerklio uždegimą), meningitą (smegenų dangalų uždegimą), pneumoniją (plaučių uždegimą). Sergamumas šia infekcija padidėja rugsėjo–gruodžio bei kovo–gegužės mėnesiais.

Hib infekcija dažnai vadinama mažų vaikų liga – dažniausiai ja serga mažyliai nuo 6  mėnesių iki 5 metų. Dėl to labai svarbu jau nuo pat mažens (nuo 2 mėn.amžiaus) užtikrinti apsaugą skiepijant kūdikius Hib vakcina.

Kada HiB tampa pavojinga gyvybei?

Žmogus – vienintelis Hib nešiotojas. Užkratas plinta oro lašiniu būdu. Paprastai Hib įsitvirtina nosiaryklėje ir infekuotas asmuo net kelis mėnesius gali nešioti Hib, nepasireiškiant jokiems simptomams.

Iš nosiaryklės Hib bakterijos, sumažėjus organizmo atsparumui, gali patekti į kraują. Šis sukėlėją išnešioja po visą organizmą, todėl gali kilto įvairios ligos: ausų, sinusų, antgerklio, plaučių, smegenų dangalų, rečiau sąnarių ar kitų organų uždegimą. Dažniausiai šie susirgimai diagnozuojami kūdikiams nuo pusės metų iki 11 mėnesių.

Gyvybei ypač pavojingas Hib sukeltas antgerklio uždegimas, būdingas 2–5 metų vaikams, pasireiškiantis pakilusia temperatūra, varginančiais stipriais skausmais ryjant, seilėtekiu. Ligai progresuojant antgerklis išburksta, padidėja, gali užkimšti kvėpavimo takus, o tai kelia pavojų vaiko gyvybei. Atsiranda dusulys, triukšmingas įkvėpimas. Simptomai pasunkėja gulint, dėl to vaikai stengiasi sėdėti. Būtina skubi medicinos pagalba, kadangi liga gali būti mirtina.

HiB sukeltas meningitas – tai smegenų dangalų uždegimas, vis dar pareikalaujantis aukų, net ir skiriant adekvatų gydymą. Apie trečdalis išgyvenusiųjų vėliau kenčia dėl negrįžtamų smegenų pakenkimo požymių – kurtumo, traukulių, protinio atsilikimo ir kitų.

Efektyviausia Hib prevencijos priemonė – skiepijimas. Pirmaisiais gyvenimo metais rekomenduojama įskiepyti 3 vakcinos dozes, o antraisiais metais skiriama viena sustiprinanti vakcinos dozė.  Ši vakcina skiepijama  kartu su DTP (kokliušo-difterijos-stabligės) vakcina.

Gripas

Žiemos ir pavasario mėnesiais susirgimų gripu neišvengiamai padaugėja. Daugelis klysta manydami, jog tai nerimta liga. Susirgimo metu susidaro palankios sąlygos bakterijoms dauginis, todėl liga gali komplikuotis bakterijų sukeltu uždegimu (sinusitu, bronchitu, pneumonija ar kt.). Taip pat sergant gripu gali paūmėti lėtinės ligos. Mirčių nuo gripo komplikacijų Lietuvoje ir kitose šalyse užregistruojama kasmet.

Daugelis gripą mėgsta diagnozuoti „iš akies“. Primename, kad pirmieji ligos požymiai – karščiavimas, raumenų, galvos ir gerklės skausmai, sausas kosulys, didelis bendras silpnumas. Rečiau būna sloga, akių skausmai ar  šviesos baimė. Šie simptomai dažniausiai trunka 2–5 dienas. Ligos sunkumas įvairus: nuo labai lengvos iki labai sunkios formos.

Skiepijimas vakcina nuo gripo šiuo metu pripažįstamas efektyviausia gripo prevencijos priemone.

Lietuvoje susirgimų gripu daugiausia gruodžio–vasario mėnesiais, todėl geriausias metas skiepytis –iki epidemijos pradžios. Tik nepamirškite, kad gripo vakcina būtina skiepytis kasmet, kadangi viruso antigeninė struktūra nuolat kinta.

Pavojingiausi – sergantieji lengva forma

Kaip užsikrečiama gripu, ko gero, žino ir darželinukai. Užsikrėtęs žmogus virusus į aplinką  išskiria per kvėpavimo takus su seilių lašeliais, pvz. kosėdamas, čiaudėdamas, ir tokiu būdu gali užkrėsti kitus. Intensyviausiai virusai platinami pirmosiomis ligos dienomis, tačiau ligos sukėlėjai gali būti išskiriami dar iki simptomų pasireiškimo. Ypatingą pavojų kelia lengvomis gripo formomis sergantys asmenys, kurie sirgdami nesilaiko lovos režimo, gyvena įprastą gyvenimą, bendrauja su aplinkiniais ir taip platina virusą.

Skiepytis pirmiausiai reikia rizikos grupėms

Susirgti gali bet kuris žmogus. Skiepai rekomenduojami visiems suaugusiems ir vaikams nuo 6 mėnesių amžiaus. Suaugusiems į raumenis skiepijama viena vakcinos dozė, o mažiems vaikams, skiepijant juos pirmą kartą, rekomenduojamos dvi perpus mažesnės dozės, sudarant vieno mėnesio intervalą tarp dozių.

Gripas ypač pavojingas šioms rizikos grupėms, kurioms priskiriami:

–    6 mėn. – 23 mėn. amžiaus vaikai;

–     vyresni nei 65 m. asmenys;

–     vaikai ir suaugusieji, sergantys lėtinėmis ligomis (pvz., lėtinėmis plaučių, širdies, inkstų ligomis, cukriniu diabetu ir kt.);

–     asmenys, kurių imuninę sistemą susilpnino liga ar ilgalaikis gydymas tam tikrais vaistais;

–     besilaukiančios moterys (ypatingai II, III nėštumo trimestrą).

Didelės rizikos grupei (pagal užsikrėtimo galimybę) priklauso asmenys, dirbantys aplinkoje, kurioje dideli žmonių srautai. Tai sveikatos apsaugos darbuotojai, transporto, paslaugų, mokymo sferos darbuotojai, kariškiai, policininkai, ugniagesiai, moksleiviai ir kt.

Šiems žmonėms vakcina nuo gripo – itin vertinga prevencijos priemonė, norint išvengti sunkių komplikacijų ir užkirsti kelią greitam infekcijos plitimui.

Gimdos kaklelio vėžys

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) labai plačiai paplitęs visuomenėje – tiek tarp moterų, tiek tarp vyrų. Net apie 80 proc. lytiškai aktyvių moterų bent kartą gyvenime užsikrečia šiuo virusu. Nors daugeliu atveju virusas iš organizmo pasišalina nesukeldamas jokių simptomų, tačiau jei jis organizme išlieka ilgai, gali sukelti ikivėžinius gimdos kaklelio pakitimus ar net vėžį. Dėl šios priežasties medikų rekomenduojama vakcina nuo ŽPV kartu yra ir galimybė apsisaugoti nuo gimdos kaklelio vėžio.

Karpos – pagrindinis infekcijos požymis

Skirtingi ŽPV tipai sukelia odos ir gleivinių pažeidimus įvairiose organizmo vietose – dažniausiai lytinių organų ar odos karpas, burnos ar gerklų gleivinės papilomas. Taip pat, priklausomai nuo ŽPV tipo, karpos būna skirtingos išvaizdos: plokščios ar iškilios, pavienės ar daugybinės.

ŽPV dažniausiai plinta per lytinius santykius.

Yra žinoma, jog apie 40 ŽPV tipų gali infekuoti moterų ir vyrų lyties organus. Infekcija plinta lytiniu keliu. Užsikrėsti galima ir oralinių santykių metu. Rizika didėja, kai yra didelė lytinių partnerių kaita. Kadangi neretai infekcija yra besimptomė, žmogus nežino, jog yra ŽPV nešiotojas ir platina šią infekciją tarp lytinių partnerių. Barjerinės kontraceptinės priemonės (prezervatyvai) gali sumažinti užsikrėtimo riziką, tačiau visiškos apsaugos neužtikrina. Taip yra todėl, kad virusas randamas ir odoje aplink genitalijas.

Odos karpomis galima užsikrėsti tiesioginio kontakto su infekuotu asmeniu metu. Viršutinių kvėpavimo takų papilomatoze dažniau serga vaikai. Manoma, jog naujagimiai gali užsikrėsti gimdymo metu nuo lytinių karpų turinčios gimdyvės. Taip pat infekcija gali būti perduodama vaisiui per placentą nėštumo metu.

Pasaulyje kas dvi minutes nuo gimdos kaklelio vėžio miršta moteris.

Dažniausiai ŽPV sukelti pažeidimai išnyksta savaime ir nesukelia jokių simptomų. Deja, kartais virusai nepasišalina iš organizmo ir ilgainiui sukelia piktybinius pokyčius. Tai priklauso nuo viruso tipo – pavojų daugiausiai kelia 16 ir 18 ŽPV tipai. Taip pat didesnė gimdos kaklelio vėžio rizika yra rūkančioms, ilgą laiką sudėtines kontraceptines tabletes vartojančioms ar kita lytiškai plintančia infekcija užsikrėtusioms moterims bei toms, kurių nusilpusi imuninė sistema.

Pasaulyje kas dvi minutes nuo gimdos kaklelio vėžio miršta moteris. Tai antra pagal paplitimą jaunesnių nei 45 metų moterų onkologinė liga. Pirminėse stadijose nebūna jokių simptomų. Vėliau atsiranda vaginalinis kraujavimas tarp menstruacijų, skausmas lytinių santykių metu, nuovargis, svorio kritimas ar kiti simptomai.

Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, jog  net 92 proc. šiuo vėžiu sergančių moterų yra infekuotos ŽPV. XX a. pabaigoje įrodytas ŽPV ryšys su gimdos kaklelio vėžiu ‒ labai svarbus atradimas, už kurį suteikta ir Nobelio premija. Be to, galimi ir kitų lokalizacijų vėžiniai susirgimai, pvz., burnos, nosiaryklės, varpos, analinės srities ar kt.

Naujas požiūris į gimdos kaklelio vėžio prevenciją.

Neseniai įrodyta virusinė gimdos kaklelio vėžio kilmė iš esmės pakeitė požiūrį į vėžio prevenciją.  Rekomenduojama vakcina nuo ŽPV užkerta kelią lėtinei ŽPV infekcijai, tuo pačiu ir ikivėžiniams pokyčiams ar gimdos kaklelio vėžio išsivystymui. Vis daugiau pasaulio valstybių šios vakcinos skiepijimą įtraukia į visuotinių skiepijimų programą.

Lietuvoje registruotos dvi ŽPV vakcinos, kurių sudėtyje yra į svarbiausius -16 ir 18 tipo – virusus panašių dalelių. Šių vakcinų saugumas ir efektyvumas įrodytas moksliniais tyrimais. Veiksmingiausia skiepyti lytinių santykių neturėjusias paaugles, tačiau pasiskiepyti gali ir vyresnės moterys. Skiepijimo kursą sudaro trys vakcinos dozės.  Nepamirškite, jog pasiskiepijusi nuo ŽPV moteris turėtų ir toliau rūpintis savo sveikata.

Kita labai svarbi profilaktikos priemonė ‒ reguliari patikra dėl gimdos kaklelio vėžio, tiriant PAP onkocitologinį  tepinėlį. Lietuvoje valstybė apmoka PAP tepinėlio tyrimą moterims nuo 25 iki 60 metų kas 3 metus.

Trys svarbiausi dalykai – atsakinga lytinė elgsena, skiepai ir reguliarios patikros, – leis kiekvienai moteriai jaustis saugiai.

Geltonasis drugys

Geltonasis drugys (GD) – labai pavojinga virusų sukeliama liga, kurią platina tam tikrų rūšių uodai, paplitę Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Uodai sukėlėjus perneša nuo užsikrėtusio žmogaus ar beždžionės. Liga pasireiškia įvairiai – nuo lengvų simptomų iki labai sunkių jos formų, gali būti netgi mirtina. Ji pavadinta geltonuoju drugiu, nes daliai sergančiųjų dėl kepenų pažeidimo atsiranda ryški gelta. Apsisaugoti nuo šio susirgimo galima prieš kelionę pasiskiepijus GD vakcina.

Mirtina liga, nuo kurios specialaus gydymo nėra

Pirmųjų simptomų ilgai laukti nereikia. Praėjus keletui dienų nuo užsikrėtimo, prasideda ūmioji ligos fazė, pasireiškianti karščiavimu, galvos ir nugaros skausmu, drebuliu, sumažėjusiu apetitu, pykinimu arba vėmimu. Daugeliui pacientų simptomai praeina per kelias dienas.

Deja, apie 15 proc. atvejų liga peržengia į antrą fazę, kuri yra sunkesnė. Jos metu atsinaujina karščiavimas, atsiranda ryški gelta, pilvo skausmas, vėmimas, bėrimas odoje. Gali prasidėti kraujavimas iš burnos, nosies, skrandžio ir žarnyno: kraujingų priemaišų atsiranda vemiant ar tuštinantis. Ligai progresuojant pažeidžiama širdis, vystosi kepenų ir inkstų nepakankamumas, galimi traukuliai, sąmonės sutrikimas. Sunki ligos forma gali baigtis mirtimi net pusei sergančiųjų.

Diagnozuoti ligą pakankamai sudėtinga, ypač ankstyvojoje jos fazėje, kai simptomus nesunku supainioti su ūmia maliarija, leptospiroze, virusiniu hepatitu ir kitomis ligomis, taip pat apsinuodijimu.

Specialaus gydymo nuo geltonojo drugio, deja, nėra. Viskas, kuo užsikrėtusiajam gali pagelbėti medikai, – tai simptominis gydymas ir slauga ligoninės palatoje, kol ligonio organizmas pats įveiks su GD sukėlėją.

Saugotis turi keliautojai

Skiepytis nuo geltonojo drugio primygtinai patartina, jei keliaujate į Afriką ar Pietų Ameriką – ten kylančios epidemijos kartais apima net 20 proc. visos populiacijos. Keliaujant į didesnės rizikos zonas, būtina pasidomėti Pasaulio sveikatos organizacijos informacija apie geltonojo drugio protrūkius. Tokių vietovių, jei tik įmanoma, geriausia vengti.

Itin didelės rizikos zonoms priskiriamos ir nemažai keliautojų iš Lietuvos sulaukiančios šalys: Brazilija, Kolumbija, Peru, Bolivija. Pastaruosius du dešimtmečius susirgimų geltonuoju drugiu skaičius augo – tai siejama su mažėjančiu gyventojų imunitetu infekcijoms, miškų iškirtimu, urbanizacija, gyventojų migracija ir klimato pokyčiais.

Vakcina nuo geltonojo drugio yra taikoma jau daugelį metų. Ji saugi ir efektyvi. Svarbu ir tai, kad ji nėra brangi, kartojama  kas 10 metų. Skiepyti nerekomenduojama kūdikių iki 9 mėnesių, nėščių moterų, asmenų, pasižyminčiu alergija kiaušinio baltymui ar turinčių nusilpusį imunitetą, ypač sergančių AIDS.

Erkinis encefalitas

Lietuvoje – didžiausia rizika Baltijos šalyse susirgti erkiniu encefalitu

Erkinis encefalitas (EE) – sunki virusinė liga, pažeidžianti galvos smegenis, jų dangalus ar periferinius nervus. EE yra viena iš pavojingiausių virusinių žmogaus centrinės nervų sistemos infekcijų. Jai būdingi liekamieji reiškiniai, dėl kurių žmogus kartais gali likti neįgalus.

Rugsėjo ir spalio mėnesiais užregistruojama daugiau kaip pusė susirgimų erkiniu encefalitu  per metus. Lietuvoje šia liga sergama daugiausiai iš visų trijų Baltijos šalių. Viena pagrindinių priežasčių – Latvijos ir Estijos gyventojai daug aktyviau skiepijasi. Taigi skiepijantis EE vakcina galima apsisaugoti nuo šios kartais sunkių pasekmių sukeliančios ligos.

Susirgimo požymiai pasireiškia

Laikas nuo erkės įkandimo iki simptomų atsiradimo gali būti labai įvairus: nuo 4 iki 28 dienų. EE diagnostiką apsunkina ir tai, kad įsisiurbusios erkės seilėse yra skausmą slopinančių bei kraujo krešėjimą stabdančių medžiagų, dėl kurių žmogus nieko nejaučia ir erkės gali nepastebėti.

Maždaug 80 proc. atvejų ligos eiga būna dvibangė. Pirmoji ligos banga panaši į gripą: būdingas karščiavimas, galvos, raumenų, skausmai, nuovargis, bendras silpnumas, galimas pykinimas, vėmimas. Po to prasideda ,,tariamo pasveikimo“ periodas, kuris trunka vidutiniškai apie savaitę, tačiau gali tęstis ir ilgiau. Tuo metu žmogus jaučiasi sveikas. Antroji ligos banga išsivysto 20–30 proc. užsikrėtusių asmenų. Jos metu būdingas karščiavimas, pasireiškia centrinės nervų sistemos pažeidimo simptomai.

Lengviausia EE forma – meningitas (smegenų dangalų pažeidimas), kuriam būdingas  galvos skausmas, pykinimas ir vėmimas, būna įtempti sprando raumenys.

Meningoencefalitinės EE formos metu pažeidžiamos ir galvos smegenys. Tuomet be meningito simptomų pasireiškia sąmonės, orientacijos, mąstymo, kalbos sutrikimai, drebulys, judesių koordinacijos ir pusiausvyros sutrikimas, galimi traukuliai, galvos nervų pažeidimas.

Retai gali būti pažeidžiamos nugaros smegenys ir nugariniai nervai. Tokiu atveju galimi įvairūs paralyžiai, dažniausiai pečių juostos, rankų.

Galimi ilgalaikiai liekamieji reiškiniai: negalėjimas susikaupti, miego sutrikimai, galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai. Retais atvejais – sunkūs invalidumą lemiantys paralyžiai. Deja, liga gali baigtis ir mirtimi.

Kovojant su erkėmis vaistai nepadės

EE virusai nuolat cirkuliuoja gamtoje, jie gali apsigyventi erkių, graužikų, žinduolių organizmuose. Žmonėms EE sukėlėjus dažniausiai perduoda kelių rūšių erkės.  Didesnį pavojų susirgti EE turi dažnai gamtoje besilankantys žmonės: miško ir laukų darbininkai, žemdirbiai, keliautojai, sportininkai, grybautojai, uogautojai. Taip pat EE užsikrėsti galima vartojant termiškai neapdorotą pieną ar jo produktus.

Erkių paplitimą mažina tinkama miškų, parkų ir kitų poilsio vietų priežiūra, neleidžiant užaugti aukštai žolei, naikinant miško darbų atliekas, reguliuojant graužikų populiaciją.

Žmonės nuo erkių įkandimų gali apsisaugoti įvairiais būdais: vykdami į gamtą apsipurkšti repelentais, apsirengti tinkamais drabužiais, dėvėti galvos apdangalus, po išvykos įdėmiai apžiūrėti savo ir bendrakeleivių drabužius ir kūnus. Radus įsisiurbusią erkę, ją reikia nedelsiant ištraukti ir patepti vietą dezinfekuojančiu tirpalu. Įkandimo vietoje pastebėjus bet kokius odos pokyčius ar išbėrimus, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.

Norintiems apsisaugoti nuo EE taip pat rekomenduojama vartoti tik pasterizuotą ar virintą pieną ir jo produktus.

Efektyvių vaistų nuo šios ligos nėra, susirgus taikomos tik simptominės priemonės. Vienintelė efektyvi profilaktikos priemonė – skiepijimas. Veiksmingiausia pradėti skiepytis ankstyvą pavasarį. Patikima apsauga įgijama tik įskiepijus tris vakcinos dozes per pirmuosius metus. Vėliau rekomenduojama skiepyti kas 3-5 metus.