Vidurių šiltinė

Vidurių šiltinė – vienas nemaloniausių įspūdžių, kurį keliautojai iš tolimų šalių gali parsivežti namo, jei prieš išvykdami nebus pasiskiepiję ar kelionės metu nesilaikys higienos reikalavimų.  „Ne pirmą kartą keliavau, anksčiau nieko panašaus neatsitiko,“- tvirtino vienas keliautojas, sugrįžęs iš Indijos ir užkrėtęs šia pavojinga liga savo šeimą.

Vidurių šiltine serga ir ligą platina tik žmonės. Būdingi ligos požymiai – ilgalaikis karščiavimas, kankinantis galvos skausmas, pykinimas, apetito praradimas, vidurių užkietėjimas arba kartais – viduriavimas. Nuo antros ligos savaitės būklė dar labiau pablogėja, paaštrėja veido bruožai, gali sutrikti sąmonė, kartais naktimis ligoniai kliedi. Odoje atsirandančios, išnykstančios ir vėl atsirandančios rausvos dėmelės – svarbus vidurių šiltinės požymis. Simptomai vargina ilgai – nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Tai labai išsekina organizmą.

Vidurių šiltinės sukėlėjai gali išplisti po visą organizmą, todėl gali sukelti įvairių organų uždegiminius pakitimus – dažniausiai širdies, plaučių, galvos smegenų, inkstų uždegimą. Pavojngiausios komplikacijos ‒ gyvybei grėsmingas kraujavimas iš žarnyno ir žarnų prakiurimas. Negydoma vidurių šiltinė baigiasi mirtimi.

Prieš keliaujant į egzotiškus kraštus būtina pasiskiepyti nuo šios pavojingos infekcijos. Plačiai naudojamos dvi naujos, modernios vakcinos – viena leidžiama į raumenis, kita geriama. Informaciją, kada ir į kokias šalis vykstant reikia skiepytis nuo vidurių šiltinės, visada galite gauti savo miestų ir apskričių visuomenės sveikatos centruose, sveikatos priežiūros įstaigose. Papildoma vakcinos dozė rekomenduojama kas trejus metus.

Pavojus užsikrėsti per vandenį ir maistą

Vidurių šiltinę sukelia Salmonella typhi bakterija. Užsikrečiama, kai į žmogaus organizmą per burną patenka ligos sukėlėjų su užterštu maistu, vandeniu. Didelę riziką kelia maistas, vartojamas be terminio apdorojimo, ypač pienas ir jo produktai, daržovės, vaisiai. Taip pat užsikrėsti galima per užterštas rankas ir aplinkos daiktus, kuriais naudojosi vidurių šiltine sergantis žmogus ar sukėlėjų nešiotojas.

Infekcija vis dar plačiai paplitusi pasaulyje, ypač ten, kur blogos sanitarinės sąlygos, nesilaikoma higienos reikalavimų, nekokybiškai valomi nutekamieji vandenys. Didžiausias pavojus susirgti kyla vykstant į Pietų ir Pietryčių Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalis, kurias jau pamėgo ir turistai iš Lietuvos.  Informaciją, kaip apsirūpinti švariu vandeniu ir kokiose vietovėse elgtis atsargiau, turėtų suteikti kelionę organizuojanti agentūra, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (www.ulac.lt ) bei sveikatos priežiūros įstaigos.

Apsisaugoti padeda skiepai ir higiena

Lietuvoje didžiausias sergamumas vidurių šiltine buvo per Antrąjį pasaulinį karą. Dabar registruojami pavieniai atvejai, kurie „įvežami“ iš kitų šalių, todėl prieš kelionę į didelio endemiškumo kraštus būtina pasiskiepyti nuo vidurių šiltinės. Ypač rekomenduojama tiems, kurie planuoja ilgesnį laiką praleisti Indijoje, Pakistane, Bangladeše.

Net ir pasiskiepijus reikia vengti galimai užteršto maisto ir vandens. Rekomenduojama vandenį gerti tik iš buteliukų, kurie tinkamai uždaryti, kruopščiai plauti vaisius, daržoves, vengti nepasterizuoto pieno ar jo produktų, nepirkti gėrimų iš gatvės prekeivių. Taip pat nepamirškite asmens higienos – svarbu nuolat kruopščiai plauti rankas.

Vėjaraupiai

Vėjaraupiai –ūminė bėrimu pasireiškianti virusinė liga, kuria užsikrečiama  itin lengvai. Tai viena dažniausių infekcinių ligų tarp vaikų, kuria Lietuvoje per metus perserga apie 12-13 tūkst. vaikų. Didžiausias sergamumas registruojamas iki 10 metų amžiaus, rečiau serga paaugliai ar suaugusieji

Dažniausiai vėjaraupiais sergama nesunkiai, tačiau net ir tokiu atveju vaikas mažiausiai 10 dienų negali lankyti darželio, taip sutrikdomas šeimos socialinis aktyvumas. Retais atvejais galimos sunkios ar net mirtinos vėjaraupių komplikacijos.  Infekcija ypač pavojinga kūdikiams ir nėščioms moterims bei tiems, kurių imuninė sistema nusilpusi. Medikai primena, kad nuo šios ligos gali apsaugoti skiepai.

Vėjaraupiai – viena labiausiai užkrečiamų infekcinių ligų

Vėjaraupiais užsikrečiama nuo sergančio žmogaus, kuris aplinkiniams pavojingas keletą dienų iki bėrimų atsiradimo, o po to dar apie savaitę., t.y. iki bėrimų pasidengimo šašais. Ligos sukėlėjai į aplinką patenka, kai sergantysis kosti, čiaudo ar net kalba. Virusas yra itin lakus, greitai pasklinda po visą pastatą, todęl vėjaraupiai -‒ viena labiausiai užkrečiamų infekcinių ligų. Dažniausiai jais užsikrečiama būnant uždarose patalpose, kadangi virusai jautrūs ultravioletiniams spinduliams ir lauke greita žūva.

Užsikrėsti galima ir liečiant sergančiojo vėjaraupiais ar juosiančiąja pūsleline bėrimus. . Kai žaizdelės pasidengia šašais, jos jau nebėra pavojingos. Jei suserga nėščioji, virusai vaisiui gali būti perduodami per placentą. Tiek nėščiosioms, tiek kūdikiams didelį pavojų kelia namuose augantys ikimokyklinukai, kurie šią infekciją gali parnešti namo.

Vėjaraupių pavojus – galimos sunkios komplikacijos

Pirmieji ligos simptomai pasireiškia praėjus 2-3  savaitėms po užsikrėtimo. Sergantieji pradeda karščiuoti, jaučia nedidelį bendrą silpnumą. Bėrimai – svarbiausias vėjaraupių požymis. Pūslelėmis išberia visą kūną, taip pat ir plaukuotą galvos dalį bei gleivines (burnos, akių, lyties organų). Beria bangomis apie savaitę. Bėrimai niežtintys, dėl to labai varginantys. Pūslytėms džiūnant susidaro šašeliai, kurie vėliau nukrinta, nepalikdami randų. Retais atvejais gali likti nedidelių randelių. Virusų organizme gali išlikti labai ilgai , todėl  nusilpus imuninei sistemai jis gali suaktyvėti ir sukelti kitą ligą – juostinę pūslelinę.

Vėjaraupiai pavojingi dėl galimų sunkių komplikacijų. Virusai gali sukelti plaučių uždegimą, pažeisti galvos smegenis (smegenėles), prisidėjus bakterinei infekcijai galimi sunkūs odos pažeidimai. Suaugusiems komplikacijų išsivystymo rizika yra daug kartų didesnė nei vaikams. Itin sunkiai serga asmenys su sutrikusia imunine sistema, jiems infekcija gali būti net mirtina.

Nėštumo metu susirgus vėjaraupiais  tai gali būti persileidimo, priešlaikinio gimdymo, galūnių deformacijų, akių ir centrinės nervų sistemos vystimosi sutrikimų priežastis. Pavojingiausia 8 – 20 nėštumo savaitė. Dėl to nuo vėjaraupių patartina pasiskiepyti planuojant nėštumą – tai padės išvengti galimų sunkių vaisiaus apsigimimų. Nėštumo metu skiepytis negalima, o mažamečius vaikus skiepyti  reikėtų ne tik galvojant apie jų pačių sveikatą ateityje, bet ir įvertinant pavojų kitiems namiškiams.

Skiepai padeda persirgti lengviau

Vaikų ligų gydytojai skiepus nuo vėjaraupių rekomenduoja pirmiausiai todėl, kad taip įgytas imunitetas daug mažiau nualina imuninę sistemą negu persirgus natūraliai, netgi lengva ligos forma. Medicininė praktika rodo, kad po vėjaraupių dėl nusilpusios imuninės sistemos vaikai apie kelis mėnesius dažnai serga, nes tampa itin imlūs kitoms infekcijoms.

Vakcina prieš vėjaraupius galima pradėti skiepyti nuo 1 metų amžiaus. Pagal naujausias rekomendacijas, rekomenduojamos dvi vakcinos dozės. Pirmoji skiepijama antraisiais gyvenimo metais, dažniausiai kartu su tymų-kiaulytės-raudonukės (MMR) vakcina, antroji – praėjus ne mažiau nei keturioms savaitėms nuo pirmosios. Retai paskiepyti vaikai, užsikrėtę vėjaraupiais susirgti gali, tačiau ligos forma būna gerokai lengvesnė nei įprastai.

Skiepytis nuo vėjaraupių rekomenduojama ir tiems žmonėms, kurie natūraliai nepersirgo vėjaraupiais vaikystėje.

Tuberkuliozė

Tuberkuliozė (TB) – gyvybei pavojinga pasaulyje plačiai paplitusi bakterinė infekcija. Net trečdalis pasaulio gyventojų yra užsikrėtę TB mikobakterijomis. Kasmet nuo tuberkuliozės miršta 2 milijonai žmonių, užregistruojama 9 milijonai naujų ligos atvejų. Bakterijoms patekus į organizmą išeitys labai įvairios: užsikrėtęs žmogus gali ir nesusirgti, tačiau gali susirgti ir labai sunkia ligos forma, pasibaigiančia mirtimi. Nuo šios infekcijos labai svarbu apsaugoti pačius mažiausius. Dėl to jau 2-3 gyvenimo parą skiepijama vakcina nuo tuberkuliozės.

Pavojingi sergantys atvira TB

Tuberkulioze galima užsikrėsti nuo sergančiųjų atvira plaučių TB. Sukėlėjas dažniausiai plinta oro lašeliniu būdu, kai sergantysis kosti, čiaudo, kalba. Ar žmogus užsikrės TB bakterijomis, priklauso nuo bakterijų, jų gausumo, kontakto artumo ir trukmės bei oro cirkuliavimo patalpoje.  Kitomis TB formomis (pvz., inkstų, kaulų TB) sergantys asmenys aplinkiniams nepavojingi. Nors ir labai reta, tačiau galima įgimta TB. Vaisius gali būti užkrėstas nėštumo metu per placentą ar gimdymo metu, nurijus infekuotų vaisiaus vandenų ar genitalijų išskyrų. Jei mama ar aplinkiniai sirgs atvira TB, naujagimis užsikrės oro lašiniu būdu. Viena iš mikobakterijų  – Mycobacterium bovis – sukelia galvijų ir kitų gyvūnų TB.  Žmogus nuo jų užsikrėsti gali pvz., vartodamas  nepasterizuotą karvės pieną. Toks plitimo būdas gan retas.

Aktyvi ir neaktyvi TB

Ar užsikrėtęs TB bakterijomis žmogus susirgs, priklauso nuo organizmo apsauginės sistemos, bakterijų savybių, ir jų gausumo. Ligos sukėlėjai pirmiausiai patenka į kvėpavimo takus. Kai žmogaus imuninė apsauga nepakankama, bakterijos pradeda daugintis plaučiuose, taip pat gali išplisti į aplinkinius audinius ar per kraują, limfą nukeliauja į kitus organus (kaulus, inkstus, smegenis ir kt.). Dėl nesubrendusios imuninės sistemos didelis pavojus susirgti mažiems vaikams: kuo vaikas mažesnis, tuo didesnė rizika. Dažna ir latentinė (neaktyvi) ligos forma, kai organizmas sustabdo bakterijas ir neleidžia joms daugintis. Tačiau bakterijos išlieka gyvybingos ir bet kuriuo metu nusilpus organizmui (dėl streso, kitų ligų, nepakankamos mitybos, nusilpusios imuninės sistemos) vėl pradeda daugintis ir pasireiškia aktyvi ligos forma.  Manoma, jog didžiausia rizika susirgti kyla per pirmuosius dvejus metus nuo užsikrėtimo.

Jei ilgą laiką vargina kosulys – pagalvok apie tuberkuliozę

Dažnai tuberkuliozė ilgą laiką nesukelia jokių simptomų. Jei jie atsiranda, dažniausiai būna nespecifiški ir panašūs į daugelį kitų lėtinių infekcinių ligų. Ligoniai gali skųstis greitu nuovargiu, bendru silpnumu, prakaitavimu (ypač naktį), nedideliu karščiavimu ‒ dažniausiai vakarais, ‒ apetito stoka, svorio kritimu. Kiti simptomai priklauso nuo bakterijų lokalizacijos. Dažniausiai tuberkuliozė pažeidžia plaučius, todėl apie šią ligą reikėtų pagalvoti, jei kosulys, skrepliavimas trunka ilgiau nei 3 savaites. Rekomenduojama atkreipti dėmesį, jei kartu pasireiškia krūtinės skausmas, dusulys ar atsikosėjimas krauju. Nugaros skausmai galimi dėl stuburo pažeidimo sergant kaulų TB, pokyčiai šlapime ar šlapinimasis su krauju – inkstų TB atveju. Jei bakterijos pažeidžia centrinę nervų sistemą, galima labai sunki ligos eiga, pasireiškianti įvairiais sąmonės sutrikimas, koma ir galinti turėti ilgalaikių neurologinių pasekmių. TB gydymui skiriami keli vaistai, kuriuos būtina vartoti reguliariai ir gana ilgai. Pastaruoju metu grėsmę visuomenei kelia didėjantis TB  bakterijų atsparumas antibiotikams. Ypač pavojingi tie asmenys, kurie pradeda gydymą ir nepasveikę savavališkai patys  jį nutraukia.

Vakcinacija – būtina

Lietuvoje sergamumas tuberkulioze yra didelis, todėl labai svarbu nuo šios infekcijos apsaugoti mažiausius. Mažų vaikų imuninė sistema nepakankamai subrendusi, todėl didesnė rizika užsikrėtus susirgti  sunkia išplitusia TB forma.

Skiepijimas BCG (Bacille Calmette-Guerin) vakcina jau daugelį metų apsaugo mažus vaikus nuo labai sunkių ligos formų (pvz., tuberkuliozinio meningito). Lietuvoje rekomenduojama viena vakcinos dozė 2-3  parų amžiaus naujagimiams. Skiepijama į odą kairiojo žasto viršutinėje išorinėje srityje. Per keletą mėnesių toje vietoje susiformuoja randelis. Svarbu suprasti tai, jog vakcina neapsaugo nuo užsikrėtimo ar ligos vystymosi ateityje, tačiau vaikus apsaugo nuo sunkių mirtinų ligos formų.

Tuberkuliozės statusas – pasaulinė pandemija

PSO duomenimis, tuberkuliozę sukeliančiais mikrobais yra užkrėsti apie 2 milijardai pasaulio gyventojų, o tai yra maždaug trečdalis visos populiacijos. Vienas iš dešimties šių žmonių anksčiau ar vėliau susirgs aktyvia ligos forma.  Negydomas vienas sergantysis TB per metus gali užkrėsti 10-15 žmonių. Vien Europos regione tuberkuliozė kas valandą atima po 7 gyvybes. Lietuvoje iki 90 proc. suaugusiųjų gali būti užsikrėtę tuberkulioze, tačiau aktyvioji ligos forma išsivysto tik apie 5-15 proc. infekuotų asmenų. Šios ligos statusas laikomas pasauline pandemija. Prognozuojama, kad jei TB kontrolės mechanizmų nepavyks pagerinti, iki 2020 m. tuberkulioze užsikrės dar milijardas žmonių, 200 mln. gyventojų susirgs, o aukų skaičius pasieks 35 milijonus.

Tymai

Europoje sparčiai daugėja susirgimų tymais, daugiausia jų registruojama Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje. Padidėjęs tarptautinių kelionių skaičius ir nepakankamos skiepijimų apimtys didina riziką tymų virusui patekti į mūsų šalį.

Užkrečiamų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, 2002 m. Lietuvoje buvo stebėtas tymų protrūkis, nuo 2003 m. registruoti tik pavieniai tymų atvejai, o 2011 m. vėl padaugėjo susirgimų skaičius. Viruso plitimą ir protrūkius sustabdyti galima tik vykdant sistemingą vakcinaciją. Lietuvoje pagal nacionalinį skiepų kalendorių rekomuonduojama skiepyti vaikus 15 mėn. ir 6-7 m. amžiaus. Labai svarbu savavališkai nepažeidinėti šių rekomendacijų.

Virusai plinta itin lengvai

Tymai – itin lengvai užkrečiama virusinė infekcija, plintanti oro lašiniu būdu. Užsikrėsti galima nuo sergančio žmogaus, kuris virusus į aplinką išskiria per kvėpavimo takus. Aplinkiniams sergantysis pavojingiausias yra kelias dienas iki simptomų pradžios, per visą bėrimo laikotarpį ir dar kelias dienas po išbėrimo. Virusai labai lakūs, jie lengvai plinta pastatuose, tad užsikrėtimui nebūtinas artimas kontaktas su sergančiuoju. Imlūs yra ir vaikai, ir suaugusieji.

Bėrimas leidžiasi žemyn

Nuo užsikrėtimo iki simptomų pasireiškimo gali praeiti savaitė ar net trys. Liga prasideda karščiavimu, sausu kosuliu, sloga.  Akys paburksta, parausta, bijo šviesos, ašaroja. Apžiūros metu galima burnoje pamatyti smulkių raudonų taškelių gomurio srityje ar smulkių bakšvų dėmelių (panašių į pabarstytas manų kruopas) skruostų gleivinėje.

Po kelių dienų nuo ligos pradžios išberia visą kūną. Pirmiausia bėrimas atsiranda galvos srityje (už ausų, veido, kaklo srityje), vėliau „leidžiasi“ žemyn: antrąją dieną išberia liemenį, o trečiąją – rankas ir kojas. Bėrimams nykstant jų vietoje dar apie savaitę ar ilgiau lieka rusvų dėmių, oda gali pleiskanoti.

Galimos sunkios pasekmės

Tymai išlieka viena dažniausių mirčių priežasčių tarp visų vakcinomis kontroliuojamų ligų. Net trečdalis susirgusiųjų gali turėti rimtų pasekmių. Tymai dažniausiai komplikuojasi ausų, plaučių uždegimu, virškinamojo trakto sutrikimais, rečiau – smegenų uždegimu Mirštama dažniausia dėl plaučių uždegimo, rečiau dėl smegenų pažeidimo ar kitų komplikacijų. Liga pavojingiausia jaunesniems nei 5 metų vaikams ar suaugusiems nuo 20 metų. Nėštumo metu susirgus tymais galimi persileidimai, priešlaikinis gimdymas, įvairūs apsigimimai.

Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, skiepijama kombinuota tymų-raudonukėskiaulytės vakcina. Jau daugiau kaip 40 metų naudojamos vakcinos per daugelį metų pasiteisino kaip efektyvios ir itin saugios, tačiau esant nepakankamoms skiepijimų apimtims vis dar registruojami infekcijos protrūkiai.

Kad susidarytų tinkama apsauga, tymų vakciną būtina įskiepyti bent du kartus. Vaikai pradedami skiepyti antraisiais gyvenimo metais, vakcinacija pakartojama dažniausiai prieš mokyklą. Suaugusiems, neskiepytiems nuo tymų ir nesirgusiems šia liga, taip pat rekomenduojama pasiskiepyti. Ypatingai svarbu tai padaryti prieš keliaujant į užsienį ar rengiantis į didelius viešus renginius, kurių metu vienoje vietoje susitelkia didelė minia žmonių.

Stabligė

Stabligę sukelia aplinkoje plačiai paplitusios bakterijos. Jos patekusios į žaizdas pradeda gaminti stiprų nuodą – neurotoksiną, kuris pažeidžia nervų sistemą ir taip sukelia raumenų spazmus.

Susirgti stablige rizikuoja įvairaus amžiaus žmonės, tačiau tai ypač pavojinga naujagimiams, nes liga neretai baigiasi mirtimi. Naujagimių stabligė buvo paplitusi seniau, kai moterys gimdydavo ne medicinos įstaigose ir virkštelė būdavo nukerpama nesteriliais instrumentais.

Nespecifinė stabligės profilaktika – tinkamas žaizdų sutvarkymas. Nors tai neapsaugos nuo stabligės, bet išplautoje žaizdoje lieka mažiau užkrato. Pagrindinė profilaktikos priemonė yra vakcina – stabligės toksoidas, sužadinantis apsauginių antikūnų gamybą organizme.

Daugiausiai sporų – dirvožemyje

Stabligės sukėlėjų sporos yra paplitusios visur be išimčių, taigi apsikrėsti galima net užmynus ant stiklo šukės močiutės sode. Stabligę sukeliančios bakterijos veisiasi įvairiausių gyvūnų žarnyne, su išmatomis patenka į dirvožemį ir jame sporų pavidalu išbūna gyvybingos labai ilgai – mėnesius ar net metus. Su žole jos vėl patenka į gyvūnų žarnyną, ir taip ratas sukasi toliau.

Tiesa, žmogui suvalgius pievų, miškų uogų ar kitų miško gėrybių stablige susirgti neįmanoma – iš virškinamojo trakto ligos sukėlėjai pasišalina taip pat, kaip ir gyvūnams. Tačiau sukėlėjams patekus į žaizdas susidaro jiems palankios beorės sąlygos,  pradedami gaminti neurotoksinai. Ypač pavojingi žemės ūkio, mėšlo tvarkymo darbai, nes mėšle yra ypač daug stabligės sporų. Susirgusieji stablige aplinkiniams nepavojingi.

Stabligė pasireiškia įvairių raumenų spazmais

Pagrindinis ligos požymis – raumenų spazmai. Jie gali būti  labai skausmingi. Tiesa, iki prasidedant spazmams, kurį laiką gali tęstis užslėpta ligos forma, kai jaučiamas tik skausmas ar maudimas sužeidimo (net užgijusio) vietoje, kartais – nedidelis karščiavimas ir kiti bendro negalavimo požymiai.

Ligai progresuojant, priepuoliai dažnėja ir gali lemti sunkias komplikacijas. Jeigu stiprūs spazmai apima didelių raumenų grupes, nuo jų lūžta kaulai, o nuo kramtomųjų raumenų spazmų – dantys. Ši liga gali pasibaigti mirtimi, nepaisant taikomų gydymo priemonių. Mirtis dažniausiai ištinka todėl, kad sergant sunkia stabligės forma dėl ilgalaikio kvėpavimo raumenų spazmo sutrinka kvėpavimas.

Persirgus imunitetas neįgyjamas

Persirgus stablige ir pasveikus natūralus imunitetas nesusidaro, todėl vakcinacijos svarba išlieka milžiniška.

Norint apsisaugoti nuo stabligės, reikalingos trys DTP (kokliušo, difterijos, stabligės) vakcinos dozės kūdikystėje, papildomos 2 dozės antraisiais gyvenimo metais ir pradėjus lankyti mokyklą (6-7 metais), o paauglystėje (15-16 metais) ir vėliau suaugusiesiems kas 10 metų rekomenduojama skiepytis Td (stabligės, difterijos) vakcina.

Lietuvoje 26 metų ir vyresni suaugusieji gali pasiskiepyti stabligės vakcina valstybės lėšomis – programa vyksta visose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, tereikia kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Susižeidus gali būti reikalinga skubi vakcinacija. Tai priklauso nuo žaizdos gilumo, užterštumo ir nuo to, kiek laiko praėjo nuo paskutinės vakcinos dozės įskiepijimo. Nenustebkite, jei stabligės vakcina jums bus įskiepyta net tuomet, kai gilesnį sužeidimą patyrėte buityje, kur nėra dirvožemio, pvz., gilesnio įpjovimo ar įdūrimo atveju.

Rotavirusinė infekcija

Rotavirusinė infekcija – dažniausia sunkaus viduriavimo ir skysčių netekimo priežastis kūdikiams ir mažiems vaikams. Iki 5 metų beveik visi vaikai perserga šia liga. Dažniausiai sergama nuo 3 mėnesių iki 2 metų amžiaus. Infekcija paplitusi šaltuoju metų laiku, didžiausias sergamumas žiemos – pavasario mėnesiais. Ligos sunkumas įvairus: nuo labai lengvos iki labai sunkios. Nuo sunkių infekcijos formų padeda apsisaugoti geriamoji rotaviruso vakcina.

Svarbu dažnai plauti rankas

Liga plinta žaibiškai. Užsikrėsti galima nuo sergančio žmogaus, kuris virusus į aplinką išskiria su išmatomis. Virusai gan atsparūs ‒ aplinkoje gali išlikti iki 10 dienų.  Užsikrečiama, kai net nedidelis virusų kiekis patenka į burną dažniausiai per nešvarias rankas, užterštus bendrai naudojamus daiktus ar paviršius, pvz., per žaislus, indus, durų rankenas  ir kt.

Pagrindinė problema – skysčių netekimas

Ligos simptomai pasireiškia labai greitai – po dienos ar kelių dienų nuo užsikrėtimo. Ligoniai karščiuoja, vemia, viduriuoja, skundžiasi pilvo skausmu, pūtimu. Tuštinasi gausiomis, putotomis, rūgštaus kvapo, vandeningomis išmatomis kartais net iki 15-20 kartų per parą. Viduriavimas tęsiasi dažniausiai 4 – 8 dienas.

Jei yra dažnas ar gausus vėmimas, viduriavimas ir sergantieji geria nepakankamai daug skysčių, atsiranda dehidracijos požymių, būdingas vangumas, mieguistumas, bendras silpnumas. Bet kuri su rotavirusine infekcija susidūrusi šeima žino, koks tai sunkus išbandymas ir pačiam susirgusiajam, ir jo artimiesiems.

Rotavirusinės infekcijos komplikacijos vis dar mirtinos

Paskutiniais Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, pasaulyje 2004-aisiais dėl rotavirusinės infekcijos ir jos komplikacijų mirė 527 tūkst. vaikų iki 5 metų amžiaus. Daugiausiai aukų skaičiuojama Indijoje.. Ten užfiksuota 23 proc. visų šios infekcijos aukų.

Vakcina padeda išvengti sunkių ligos formų

Rotaviruso vakcina padeda apsisaugoti nuo sunkių rotavirusinės infekcijos formų, kurioms dažnai būtinas intensyvus gydymas.  Tokiu būdu išvengiama ir gyvybei grėsmę keliančios dehidratacijos. Ji gali išsivystyti labai greitai: dažnai net pasiekus gydymo įstaigą būna nelengva atstatyti nualinto organizmo skysčių balansą.

Skiepijimui naudojamos geriamosios vakcinos. Kadangi infekcija pavojingiausia kūdikiams ir mažiems vaikams, rekomenduojama anksti pradėti vakcinaciją. Pirmąją vakcinos dozę galima skiepyti kūdikiams jau nuo 6 savaičių amžiaus. Tik nepamirškite, jog vakcinacija turėtų būti baigta labai anksti ‒ iki pusės metų (24 ar 26 savaičių).

Svarbu suprasti, jog vakcina apsaugo nuo sunkių ligos formų, tačiau užsikrėsti ir persirgti lengvesne ligos forma gali ir paskiepytieji.

Negalima skiepyti asmenų, jei jie alergiški vakcinos sudėtinėms medžiagoms ar po pirmosios dozės pasireiškė alerginė reakcija. Vakcinacija nerekomenduojama, jei buvusi invaginacija, nekoreguotos įgimtos virškinamojo trakto anomalijos ar diagnozuotas sunkus imuninės sistemos sutrikimas. Jei yra sunki infekcija, vaikas karščiuoja, vemia, viduriuoja, skiepijimą reikia atidėti.

Raudonukė

Raudonukė – užkrečiama virusinė liga, plintanti oro lašiniu būdu. Užsikrėsti galima tik nuo kito žmogaus. Per kvėpavimo takus patekę virusai po visą organizmą pasklinda maždaug per savaitę, o pirmieji ligos simptomai išryškėja praėjus 2–3 savaitėms po užsikrėtimo.

Vaikai šia liga dažniausiai perserga lengvai – vargina tik nedidelis karščiavimas, trumpalaikis bėrimas, neretai padidėja pakaušio limfmazgiai. Tuo tarpu suaugusiesiems dėl raudonukės gali išsivysti sąnarių uždegimas, gali varginti ilgalaikiai sąnarių skausmai, o susirgus nėštumo metu kyla didelis pavojus vaisiui.

Lietuvoje pradėjus skiepyti vaikus raudonukės vakcina, sergamumas šia liga gerokai sumažėjo, tačiau jei mažės besiskiepijančiųjų skaičius, liga vėl gali tapti nekontroliuojama.

Vaisiaus išsaugoti praktiškai neįmanoma

Didžiausią pavojų raudonukė sukelia moterims ankstyvojo nėštumo metu. Ši liga gali sukelti netgi vaisiaus žūtį arba įgimtą raudonukės sindromą, pasireiškiantį įvairiais apsigimimais – ypač smegenų, širdies, akių ir ausų. Tokiems vaikams dažnas kurtumas, regos sutrikimai, sunkios širdies ydos, protinis atsilikimas. Kadangi dažni sunkūs ir daugybiniai apsigimimai, jei vaisius dėl raudonukės viruso nežūsta,  sprendžiamas klausimas dėl nėštumo nutraukimo.

Nėštumo metu užsikrėtus raudonukės virusu, vaisiaus pažeidimo tikimybė siekia net 90 proc. Virusas vaisiui perduodamas dar iki pasireiškiant pirmiesiems ligos simptomams, todėl galimybės užsikrėtus apsaugoti būsimą kūdikį praktiškai nėra. Beje, pavojus vaisiui perduoti raudonukės virusą gresia ir tuo atveju, jei užsikrėtimas įvyko per kelias dienas prieš pastojimą.

Ligos išvengti padeda tik skiepai. Dažniausiai skiepą nuo raudonukės galima gauti kombinuotoje vakcinoje, skiepijant kartu su tymų ir kiaulytės vakcina. Vaikai skiepijami du kartus: 15 mėnesių ir 6–7 metų ar 12 metų vaikams, jei šie nebuvo skiepyti 6-7 m. amžiaus.

Poliomielitas

Poliomielitas – ūminė virusinė liga, kurios pavadinimas reiškia nugaros smegenų pilkosios medžiagos uždegimą. Ši infekcija gali nesukelti jokių simptomų, tačiau, nors ir labai retais atvejais, liga gali būti itin pavojinga  – pasireiškia įvairių raumenų paralyžiumi ar net baigiasi mirtimi.

Ši liga anksčiau buvo paplitusi tarp vaikų, rečiau sirgo suaugę.  Visuotinio skiepijimo dėka nuo 2002 metų poliomielitas Europoje yra likviduotas, tačiau pasaulyje vis dar registruojami šio susirgimo atvejai. Dėl to būtina skiepytis poliomielito vakcina.

Viruso nešiotojo minioje gali ir neatskirti

Poliomielitu serga tik žmonės, todėl infekcijos šaltinis yra šiuo virusu užsikrėtę asmenys. Pavojingiausia tai, jog dažna besimptomė ligos forma, kurios metu net neįtariant virusai dideliais kiekiais išsiskiria su išmatomis į aplinką, kurioje virusai ilgai išlieka gyvybingi. Imlūs asmenys užsikrečia per burną, tada virusai išplinta po visą organizmą.

Paralyžius visam gyvenimui

Sunkiausia ligos forma – paralyžinis poliomielitas, jam būdinga dvibangė ligos eiga. Pirmajai bangai būdinga neaukšta temperatūra, galima sloga, kosulys, vėmimas. Kelias dienas ligonis nekarščiuoja, po to prasideda antroji karščiavimo banga, kuriai būdinga aukšta temperatūra, stiprėja galvos, raumenų skausmai. Išsivysto įvairaus sunkumo ir įvairių raumenų, dažniausiai kojų raumenų, paralyžiai. Persirgus šia liga raumenų paralyžius gali išlikti visam gyvenimui. Sunkiausiu ligos atveju paralyžuojami kvėpavimo raumenys, dėl to ligoniai neretai mirdavo.

Paralyžinės formos dažnesnės asmenims, sergantiems įvairiomis gretutinėmis ligomis, po traumų, patiriantiems labai intensyvų fizinį krūvį.

Vienintelė patikima priemonė išvengti poliomielito – skiepai. Lietuvoje skiepijama tik inaktyvinta, savo sudėtyje gyvo viruso neturinčia, poliomielito vakcina. Dėl to ji yra saugi, dažniausiai sukelia tik vietines reakcijas.

Pagal epidemiologijos dėsnius, kol pasaulyje yra bent vienas poliomielito židinys, liga gali išplisti bet kur, todėl atsisakyti skiepijimo nuo šios ligos negalima.

Pneumokokinė infekcija

Pneumokokinė infekcija – viena iš pagrindinių mirties nuo infekcinių ligų priežasčių pasaulyje. Tai labai plačiai paplitusi bakterinė infekcija, galinti  sukelti plaučių uždegimą, sinusitą, pūlingą ausų uždegimą, meningitą (smegenų dangalų uždegimą) ar sepsį (kraujo užkrėtimą). Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet nuo pneumokokinės infekcijos miršta 1,6 mln. žmonių, iš kurių daugiau nei pusė – vaikai iki 5 metų.  Laimei, yra sukurta vakcina – paskutiniu metu vis plačiau pasaulyje naudojamas būdas apsisaugoti nuo šios infekcijos sukeliamų sunkių, o kartais ir mirtinų ligų.

Dažniausia ausų ir plaučių uždegimo priežastis

Pneumokokai plinta oro lašeliniu būdu. Įdomu tai, kad šios bakterijos dažnai randamos ir sveikų žmonių nosiaryklėje – pneumokokas aptinkamas beveik pusei sveikų vaikų. Tai labai plačiai paplitusi infekcija.

Nors neretai pneumokokai nesukelia jokių simptomų, tačiau susidarius bakterijoms palankioms sąlygoms (pvz., peršalus, esant dideliam stresui, nuovargiui, virusinėms kvėpavimo takų infekcijoms ar kt.) sukelia įvairių organų uždegimus. Pavojus susirgti didesnis vaikams, ypač iki 5 metų, o taip pat vyresniems nei 65 metų asmenims bei žmonėms, kurių nusilpusi imuninė sistema.

Pneumokokinė infekcija neturi būdingų specifinių simptomų, todėl ją neretai sunku atskirti nuo kitų sukėlėjų. Klinika priklauso nuo to, kokie organai pažeidžiami.

Pneumokokai išlieka viena dažniausių ausų uždegimo priežasčių. Dėl anatominių ypatumų ypač dažnai ausų uždegimu serga kūdikiai. Tuomet jie tampa dirglūs ar mieguisti, karščiuoja, nenori valgyti, nes žindymo metu sustiprėja ausies skausmas. Vyresnieji skundžiasi ausies skausmu, pablogėjusia klausa.

Bakterijoms patekus į kraują, išsivysto sepsis, kuris neretai pasireiškia tik karščiavimu, bendru silpnumu. Pneumokokai taip pat gali sukelti ir smegenų dangalų uždegimą, kuriam būdingas karščiavimas, stiprūs galvos skausmai, vėmimas. Šios ligos neretai būna itin sunkios ar net mirtinos mažiems vaikams.

Gydymui skiriami antibiotikai, tačiau registruojama vis daugiau bakterijų, atsparių antibakteriniams preparatams. Dėl to rekomenduojama tikslingai skirti vaistus bei skiepyti vaikus nuo pneumokokinės infekcijos.

Vakcina rekomenduojama ir mažam, ir senam

Šiuo metu Europoje, taip pat ir Lietuvoje naudojamos  dviejų tipų pneumokokinės vakcinos: polisacharidinė ir konjuguota. Polisacharidinė vakcina yra veiksminga suaugusiems, tačiau neefektyvi vaikams iki 2 metų.

Apsauga nuo pneumokokinės infekcijos ypač aktuali kūdikiams dėl jų anatominių ir imuninės sistemos ypatumų. Kūdikiai skiepijami konjuguota vakcina. Tyrimais įrodyta, jog konjuguotos vakcinos yra saugios ir veiksmingos.

Pneumokokine polisacharidine vakcina rekomenduojama  skiepyti  visus vyresnius nei  65 m. žmones, taip pat priklausančius padidintos rizikos grupėms: sergančius lėtinėmis ir onkologinėmis ligomis, esant  nusilpusiai imuninei sistemai ir kt.

Pasiutligė

Pasiutligė – itin pavojinga mirtina virusinė infekcija. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nuo pasiutligės kasmet miršta daugiau nei 55 tūkstančiai žmonių, iš jų net 30–50 proc. sudaro vaikai iki 15 metų. Didžiausias sergamumas stebimas pietryčių Azijoje (ypatingai Indijoje) ir Afrikos žemyne. Lietuvoje registruojami tik pavieniai susirgimų atvejai, deja, jie visuomet mirtini. Vienintelis būdas išgelbėti gyvybę – pasiutligės vakcinos įskiepijimas laiku.

Pasiutę šunys – didžiausia grėsmė žmonėms

Tai viena iš nedaugelio virusinių infekcijų, kurią žmonėms perduoda gyvūnai. Pagrindinis užsikrėtimo kelias – pasiutlige sergančio šuns įkandimas.  Iš vaikystės prisimename, kaip svarbu saugotis pasiutusių šunų. Rečiau pasiutligę per įkandimus ar įdrėskimus gali perduoti ir kiti naminiai ar laukiniai gyvūnai – katės, graužikai, lapės, šikšnosparniai ir kt.  Lietuvoje kasmet į medikus kreipiasi apie 6 – 7 tūkstančiai žmonių, nukentėję nuo įvairių gyvūnų.

Užsikrečiama, kai pasiutligės virusas su gyvūno seilėmis patenka į žaizdą ar net nedidelius odos įbrėžimus, gleivinės pažeidimus. Kiti užsikrėtimo būdai itin reti, kadangi į aplinką patekęs virusas labai neatsparus ir jo plitimui reikalingas labai glaudus kontaktas.

Pasiutligė dar vadinama patologiška vandens baime

Nuo užsikrėtimo iki simptomų atsiradimo praeina kelios savaitės ar net keli mėnesiai. Tai priklauso nuo ligonio amžiaus, viruso kiekio ir jo patekimo vietos – kuo arčiau galvos yra žaizda, tuo greičiau pasireiškia ligos simptomai. Iš pradžių jie labai įvairūs ir nespecifiniai: karščiavimas, galvos, gerklės ar raumenų skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas ir kt. Taip pat dilgčiojimo, niežėjimo pojūtis ar skausmas pažeidimo vietoje.

Vėliau, virusams išplitus ir pasiekus smegenis, ligoniai tampa neramūs, jie blaškosi, galimi agresyvumo epizodai, haliucinacijos, traukuliai. Nevaldomo sujaudinimo priepuolius gali išprovokuoti net menkiausi šviesos, garso ar kiti dirgikliai. Būdinga vandens baimė, dėl ryklės, gerklės skausmingų raumenų spazmų sutrinka rijimas, atsiranda dusulys, cianozė, seilėtekis. Iš pradžių tokie priepuoliai ištinka mėginant gerti vandenį, vėliau pakanka pamatyti, išgirsti ar tik pagalvoti apie vandenį.

Ligai progresuojant išsivysto paralyžius, koma, sutrinka širdies veikla, sustoja kvėpavimas. Mirtis ištinka per 1–2 savaites nuo ligos pradžios.

Vienintelė galimybė padėti – pasiutligės vakcina

Iki šiol veiksmingo pasiutligės gydymo nėra. Ligonis guldomas į atskirą užtemdytą palatą, saugomas nuo triukšmo, stiprios šviesos ir kitų dirgiklių. Taikomos tik simptominės priemonės.

Vienintelis būdas išgelbėti pasiutlige užkrėstą žmogų – laiku įskiepyti pasiutligės vakciną. Dažniausiai skiriamos penkios vakcinos dozės, kurios įskiepijamos per pirmąjį mėnesį. Kadangi liga mirtina, vakcinaciją reikia pradėti kuo skubiau ir jokių kontraindikacijų skiepijimui nėra. Kai kuriais atvejais pirmosiomis dienomis kartu skiriamas ir imunoglobulinas.

Nepamirškite, jog po įkandimo labai svarbu skubiai ir tinkamai sutvarkyti žaizdą: kruopščiai praplauti tekančiu vandeniu, galima naudoti muilą ar kitas dezinfekuojančias priemones. Nors tai neapsaugo nuo pasiutligės, bet gali sumažinti į žaizdą patekusių virusų kiekį. Tokiu būdu laimima daugiau laiko, kuris labai reikalingas efektyvios apsaugos susiformavimui po vakcinos įskiepijimo.

Jei apkandžiojęs gyvūnas ne seniau nei prieš metus buvo skiepytas pasiutligės vakcina ir yra galimybė jį stebėti, tokiu atveju nukentėjusiojo skiepyti nereikia. Jei po 10 stebėjimo dienų gyvūnas yra sveikas ir gyvas, nukentėjusiajam pavojaus susirgti pasiutlige nėra.

Profilaktika skiepais prieš galimą kontaktą rekomenduojama laboratorijų darbuotojams, kontaktuojantiems su pasiutligės virusu, veterinarams, medžiotojams, skerdyklų darbuotojams, o taip pat išvykstantiems į endemines šalis.

Skiepai būtini ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams

Daugiausia ligos atvejų registruojama tarp laukinių gyvūnų. Pradėjus juos skiepyti išbarstant specialias vakcinas, susirgimų ženkliai sumažėjo, tačiau esant nepakankamoms skiepijimų apimtims vis dar registruojami pasiutligės atvejai, todėl išlieka realus pavojus užsikrėsti šia pavojinga liga.

Tarp naminių gyvūnų pasiutligė retesnė, tačiau dėl glaudesnio kontakto ji labai pavojinga žmonėms.

Dėl to nepamirškite, jog būtina kasmet paskiepyti namuose auginamus gyvūnus. Vis dar didele problema išlieka valkataujantys šunys, katės. Tai ypač pavojingi vaikams, kadangi jie mėgsta pažaisti su šiais gyvūnais.

Sukurtas pasiutligės informacijos tinklas

Itin rimtą Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) požiūrį į pasiutligę rodo pastangos surinkti ir susisteminti visus įmanomus duomenis apie šią ligą iš visų pasaulio šalių. Specialiai tam buvo sukurtas internetinis pasiutligės tinklas „Rabnet“ (https://apps.who.int/globalatlas) – tai didžiulė, kasmet atnaujinama pasaulinė duomenų bazė, interaktyvi informacinė sistema, kurioje bet kuriuo metu galima rasti pasaulio žemėlapį su naujausiais žmonių ir gyvūnų pasiutligės duomenimis.

Be duomenų apie ligos paplitimą tinkle galima rasti ir kitos su pasiutlige susijusios naudingos informacijos: kur kreiptis, įtariant pasiutligę, pastebėjus užsikrėtusių gyvūnų bei teorinių duomenų – pasiutligės sąsajų su gyventojų skaičiumi, jų išsilavinimu ir sveikatos apsaugos sistema. Informaciją šiame tinkle papildyti gali tik PSO įgaliotos vietinės sveikatos priežiūros organizacijos.

PSO atstovų teigimu, pasiutligė atokiose kaimiškose bendruomenėse – viena iš didžiausių sveikatos apsaugos problemų visame pasaulyje, kuriai nacionalinėse sveikatos programose turėtų būti skiriama gerokai daugiau dėmesio.